Režisierė Anna Smolar: „Baisiausi spąstai – objektyvumas“

Lenkų-prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus-Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos lenkų teatro atstovė Anna Smolar, dirbusi Krystiano Lupos, Jacques Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavusi kino kūrimo procesuose su Agnieszka Holland, prabėgusių metų rudenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vedė kūrybines dirbtuves ir seminare pristatė savo kūrybos principus.

Į artimesnę pažintį su dokumentiniu teatru jaunuosius teatro kūrėjus sukvietęs LNDT netrukus skelbs idėjų konkursą, kurio nugalėtojai vasarą turės galimybę kartu su dokumentinio teatro mentoriais iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Vokietijos vystyti savo idėjas ir rudenį jas pristatyti šiemetinėje „Versmės“ festivalio programoje. Viena iš mentorių, dirbsiančių su įdomiausių idėjų autoriais, ir bus Anna Smolar, sukūrusi daug dokumentinio teatro darbų: mockumentary tipo spektaklį apie žydų teatro aktorius, scenoje nagrinėjusi Henrietos Lacks istoriją (apie moterį, kurios naviko ląsteles išskyrę gydytojai ėmė jas sėkmingai auginti ir sukūrė pirmąją žmogaus ląstelių liniją, šis atradimas padeda įveikiant daugelį ligų), scenoje pristačiusi Aung San Su Či, Mianmaro politikę ir diplomatę, politinę kalinę ir Nobelio taikos premijos laureatę. Iš kur kyla idėjos spektakliams ir kaip vyksta jų įgyvendinimas – apie tai Viktorija Ivanova ir Agnė Pulokaitė su režisiere kalbėjosi netrukus po „Komuna//Warszawa“ erdvėje pristatytos premjeros „Kurortas” ir po tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji komedija“ tarptautinei auditorijai pristatyto spektaklio „Henrietta Lacks“.

- Kalbant apie HeLa ląstelių linijos „pradininkę“, kaip pasirinkote šią temą? Kaip paprastai gimsta idėjos teatro pastatymams?

- Šią temą pasiūlė Varšuvos mokslo centro kuratorius Rafałas Kosewskis, pakvietęs statyti spektaklio festivaliui „Przemiany“. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi apie HeLa ląsteles ar Henriettą Lacks. Galbūt tuo šis projektas labiausiai ir sudomino. Stulbinantis dalykas, kad moteris, kurios ląstelės tiek daug davė žmonijai, yra taip mažai žinoma. Man patinka, kai temos pačios pas mane ateina, kai darbas teatre leidžia geriau pažinti pasaulį. Ir mane domina įvairi medžiaga, ar būtų man artima, galbūt asmeniška tema, ar visai tolima ir neįprasta. Svarbu, kad sujaudintų. Jau išmokau atpažinti ir labai nuoširdžiai sau pasakyti: štai tas manęs nejaudina, nemokėčiau sužadinti vaizduotės, kad iš šitos temos gimtų teatro kūrinys.

- Papasakokite, kaip vyksta medžiagos rinkimas, nuo ko pradedate? Kaip vėliau gimsta turinys? Kuo vadovaujatės „lipdydama“ dokumentinę medžiagą – ar jau nuo pat pradžių žinote, ką norite sukurti, ar planai keičiasi pagal aplinkybes?

- Žiūrint apie ką spektaklis. Jeigu apie tai, kas yra šalia, čia ir dabar, tuomet susitinku su žmonėmis. Ieškau herojų savo norimai papasakoti istorijai, valandų valandas kalbuosi su jais, viską fiksuoju. O jei tema tolimesnė, kaip Henriettos Lacks ar Aung San Su Dži atvejais, tuomet daug skaitau. Niekada tvirtai nežinau, kur tema mane nuves. Baisiausi spąstai yra potraukis papasakoti istoriją objektyviai, kaip kokioje enciklopedijoje.

- Kas, jūsų nuomone, yra mockumentary žanras teatre? Ar galite paaiškinti, kaip jį suprantate ir kokias naujas duris jis atveria statant spektaklį?

- Man tai yra naratyvo konstravimas siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį, kuris būna kur kas aštresnis, kai scenoje veikia tie patys žmonės, apie kuriuos kalbi. Reškia, sukuriama dokumentinio pasakojimo iliuzija: žmonės scenoje (aktoriai arba ne) pasakoja apie save, o tu taip sudėlioji teatrinę situaciją, kad žiūrovas jais patikėtų. Nors apskritai visas mokumentikos žaidimas paremtas biografinės tikrovės sukergimu su fantazijomis tam, kad apie temą būtų pasakyta šis tas daugiau. Pavyzdžiui, „Žydų aktoriuose“ turėjome šešis aktorius, kurie pasakojo, ką jiems, lenkų artistams, reiškia darbas scenoje, pašvęstai išskirtinai žydiškai kultūrai, temoms bei literatūrai. Jiems besidalinant savo asmeninėmis patirtimis, mes su spektaklio dramaturgu Michału Buszewicziumi greitai pajutome, kad tiek mums patiems, tiek žiūrovams būtų įdomiau išsilaisvinti iš anekdotiškumo rėmų ir pasinerti į fantazijas. Taip pradėjome narstyti pasakojimus, maišyti, jungti ir kurti jų patirčių įvaizdį, kuris labiau veiktų kaip metafora. Štai tada jų pasakojimai bei emocijos prabilo apskritai apie lenkų ir žydų santykius šiandienos Lenkijoje. O ir publika pajuto artimesnę, asmeniškesnę pažintį su aktoriais. Žinoma, esminis vaidmuo teko scenografijai – visi, tiek aktoriai, tiek žiūrovai sėdėjo prie bendro stalo, labai arti vieni kitų.

- Kodėl renkatės politinį, socialinį teatrą, istorinius klausimus, o ne iš anksto parašytas pjeses? Kuo jus asmeniškai domina tos temos?

- Man reikia jausti, kad teatras kalba apie tą realybę, kurioje gyvename. Kad tai pajusčiau, esu įsitikinusi, jog aktoriai turi kalbėti apie pasaulį savais žodžiais. Kad žmogus scenoje kalba už mus, žiūrovus, ir kad mums atveria naujas erdves refleksijoms ir emocijoms. Tuo tarpu skaitydama jau parašytą pjesę, jaučiu ryšį tik su autoriumi ir man to negana. Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas – labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

- Kaip pasirenkate formą, kuria pateikti žmones, jų istorijas? Kaip vyksta tyrimas prieš spektaklį – ar dažniausiai dirbate viena? Koks vaidmuo kuriant istoriją tenka aktoriams?

- Dažniausiai pradedu viena. Galvoju, kokia forma, kokios priemonės labiausiai tiktų konstruojant pasakojimą pagal temą, taip pat apmąstau kontekstą. Tada susitinku su būsimo spektaklio dramaturgu. Susitikinėjame su žmonėmis, daug bendraujame, skaitome ir sprendžiame, kokias pagrindines prasmes norėtume įkūnyti spektaklyje. Svarstau apie tą esminį publikai siūlomo kontrakto punktą: kaip mes norime paveikti žiūrovus, koks mūsų siekis, koks viso projekto tikslas? Drauge stengiamės užčiuopti surinktoje medžiagoje slypinčią pagrindinę mintį. Nutarti, už kokią idėją norime kovoti. Paskui prasideda repeticijos ir į tyrimo medžiagą pažvelgiame per aktorių jautrumo prizmę. Tai svarbus etapas, nes pagal aktorių charakterius ir asmenines patirtis pradedame konstruoti naratyvą.

- Kokie yra svarbiausi etikos principai? Tarkim, matote prieš akis įdomią medžiagą, tačiau jaučiate, jog ją suteikti galintis žmogus nenori apie tai kalbėti. O ir tiesa juk dažnai reliatyvi – ar nepavojinga paimti „tikrą“ istoriją ir pasakoti ją publikai, ypač jei spektaklyje aiškiai palaikoma viena ar kita pusė? Ar, jūsų manymu, čia daugiau galios pradėti dialogą ar sukurti konfliktą?

- Vienintelis kartas, kai etikos problemą pajutau tiesiogiai, buvo su „Žydų aktoriais“, nes žmonės scenoje pasakojo savo istorijas, jie mums suteikė teisę ir atsakomybę kalbėti apie jų darbovietę jų pačių žodžiais. Bet jie puikiai suprato situaciją, mes nieko nedarėme be visiško jų sutikimo ir pritarimo. Todėl pavojaus aš nejutau, bet buvo tikrai stipru ir publika tą jautė: jų nuoširdumas scenoje buvo kaip dovana. Aš labai tikiu dialogu, bet tikras dialogas turi gilintis į dalykus, kurie skauda ar yra tabu. Tas spektaklis toks ir buvo. Ir įžiebė didžiulių nesutarimų trupėje. Žydų teatre vaidina daugiau kaip dvidešimt aktorių, mes dirbome tik su šešiais. Jų kolegos, prieš premjerą atėję pasižiūrėti repeticijos, pasijuto išduoti.

- Kiek dokumentinis teatras (ne)populiarus jūsų šalyje? Ar tai netampa savotišku socialiniu aktyvizmu – ne vien tokį teatrą kurti, bet ir žiūrėti, aptarinėti? Ar jis galėtų būti ne vien tik viena iš meno formų, bet ir realia priemone kažką keisti, išsakyti savo poziciją apie tai, kas vyksta aplink?

- Nesakyčiau, kad dokumentinis teatras labai populiarus. Nežinau, ar pagal dokumentinę medžiagą sukurti spektakliai pritraukia tokią didelę auditoriją kaip, pavyzdžiui, klasikinės literatūros pastatymai. Vis dėlto pastaraisiais metais sukurta daug reikšmingų, pripažinimą pelniusių pastatymų, vis daugiau režisierių dirba su reporteriais užuot dairęsi jau parašytų dramų. Priemone kažką keisti gal to nepavadinčiau – man nepatinka samprata, kad teatras keičia žmones. Bet taip, Lenkijoje teatras – tai vieta diskutuoti, kovoti, auginti sąmoningumą. Jis politiškas pačia geriausia šio žodžio prasme. Kaip jūs ir sakėte, tai tam tikras socialinis aktyvizmas. Teatras suteikia stiprybės apginti savo nuomonę ar svajonę.

Interviu parengė Agnė Pulokaitė ir Viktorija Ivanova

Tekstą vertė Laimonas Vaičius

AnnaSmolar Lietuvosnacionalinisdramosteatras
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Įvairios
kažkas švenčia gimimą kažkas eina numirti viskas yra šventa žmogaus pasirinkime *** džiaukitės švenčiantys save raskite išėję visi mes virš laiko sutiksim keitėją *** teisingų nėr nei teisiančių tik švenčiantys ir išeinantys nurimusiems amžiną atilsį pasilikę drąsiai gyvenkite *** apkabinu švenčiančius apkabinu nutilusius kiekvienas šiandien išėjęs mano gimtadienio svečias
Laisvalaikis
Palangos arenoje vykstančių „Kuršių“ rungtynių metu dėmesys krypsta ne tik krepšininkų link. Savo miesto komandą palaikyti susirinkusius sirgalius džiugina šį sezoną per itin trumpą laiką iš pagrindų susibūrusi „Palangos Kuršių“ šokėjų komanda.  „Per dvi savaites padarėme šokėjų atranką, sustatėme penkis šokius, paruošėme šokėjas ir nieko nelaukdamos startavome. Dar dabar nesitiki, jog per tokį trumpą laiką sugebėjom visą tai padaryti“, – sakė viena iš šok...
Įvykiai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad siekiant įvertinti galimą teršalų poveikį žuvininkystės produktų saugai, sausio mėnesį buvo atrinkti Kuršių marių ir Baltijos jūros priekrantės vandenų žuvų mėginiai. Laboratoriniams tyrimams atlikti buvo paimti sterkų, karšių, kuojų, žiobrių ir strimelių mėginiai. Visi mėginiai pristatyti į akredituotą Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratoriją sunkiųjų me...
Įvykiai
Lietuvos gyventojai kasdien labiau linksta prie kavos nei prie arbatos. Daugiau nei pusė šalies gyventojų kiekvieną dieną renkasi kavą, tuo tarpu geriančių kasdien arbatą yra dešimtadaliu mažiau, rodo „Kantar“ tyrimas.  Pastebima, kad per metus arbatos kaip kasdienio gėrimo populiarumas sumažėjo 6 proc. punktais. „Apskritai paėmus, kavos mylėtojai prie savo gėrimo yra prisirišę labiau: geriantys kavą, šį gėrimą renkasi kasdien arba beveik kasdien. Tuo tarp...
Įvykiai
Palangos tiltą nusėdę žvejai savo įranga baigia išlaužyti tilto atramas. Aiškėja, kad Palangą okupavo latvių žūklautojai, tad vietiniai žvejai ėmė rašyti skundus, nes neprasibrauna prie vandens pro atvykėlių įrangą. Ant tilto – 100 žvejų Dažniausiai keseliais vadinamos metalo konstrukcijos su nuleidžiamu į vandenį tinklu lieka ant tilto po savaitgalio. "Naktimis savaitgaliais prisirenka iki šimto tokių žvejų. Paryčiais lieka apie 50 įrenginių, specialiais...
Sportas
Justė Jocytė savo krepšinio karjeroje deda didžiulius žingsnius – 14-metė lietuvė ne tik „Jr. NBA“ programoje dalyvaujantiems vaikams dalijo krepšinio pamokas, bet ir Paryžiuje vykusias NBA rungtynes stebėjo tarp dviejų lygos legendų. Tai Samas Perkinsas ir tris kartus NBA čempionu tapęs Bruce‘as Bowenas, tarp kurių Jocytė sėdėjo Šarlotės „Hornets“ ir Milvokio „Bucks“ komandų rungtynėse. Būtent Bowenas daugiausiai laiko leido su Jocyte, dalijo vertingus pa...
Įvykiai
Sausio 27 minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuri šiemet siejama kartu su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Suvokdami Holokausto, kaip tragiško Lietuvos istorijos etapo, reikšmę, ir siekdami pagerbti aukų atminimą, o taip pat – ugdyti mūsų ir užsienio visuomenes, kviečiame kartu sausio 27 d. sudalyvauti Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje pasaulinėje akcijoje „We remember“ – „Mes prisimename“. Kviečiame bendruomenės...
Įvykiai
Pasaulyje netylant kalboms apie koronaviruso grėsmę Kinijoje Lietuva imasi laikinųjų papildomų atsargos priemonių. Nuo šeštadienio visuose trijuose Lietuvos oro uostuose budi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai. Jie konsultuoja Kinijoje keliavusius asmenis. Anot specialistų, Lietuva yra pasiruošusi suvaldyti tokio masto riziką. „Lietuvoje neturime jokių fiksuotų atvejų ar šio užkrato įtarimų, tačiau artėjant Kinų naujųjų metų švent...
Sveikata
Dar tik sausio pabaiga, tačiau dėl šiam metų laikui nebūdingos šilumos, gamta jau ima gyventi pavasario ritmu. Maloniai šilti orai dalies žmonių visai nedžiugina, „Eurovaistinės“ sveikatos specialistai pastebi, kad šiemet jau sulaukia pacientų, ieškančių priemonių, kurios padėtų suvaldyti prasidėjusią pavasarinę alergiją. Tai patvirtina ir alergologai. Alergologė Ilma Valatkienė sako pastebinti, kad šiemet gerokai anksčiau nei įprastai sulaukia pacientų, k...