Nakties žygeiviai istorinį sukilimo dalyvių kelią įveikė ir krisdami ant ledo, ir šlapdami upelyje

Lygiai 22 val. įspūdingas žmonių skaičius pėsčiomis pajudėjo iš Palangos link Klaipėdos. „V.P.“ nuotr.

Kristina Abromavičiūtė

Įveikti pėsčiomis 25 kilometrų distanciją naktį ne profesionaliam žygeiviui – nemenkas iššūkis. Juolab jog sausio mėnesį tikrai šiluma neglosto. Tačiau, kai šalia tavęs pėdina dar per tris tūkstančius bendro tikslo siekiančių žmonių, supranti, kad avantiūrai pasirašei ne veltui. Bendrumo jausmas suteikia jėgų.

Sugiedojo himną

Prieš savaitę, penktadienio vakarą, visus organizatorių lūkesčius viršijęs septyniolikta kartą rengiamo žygio dalyvių skaičius būrėsi prie Palangos sporto centro. Margoje minioje buvo galima išvysti puikiai nusiteikusias šeimas, draugus, kariškių būrius, pavienius asmenis ir net nenustygstančius vietoje keturkojus draugus. Visi su nekantrumu registravosi jau vienuoliktajam naktiniam žygiui „Klaipėdos sukilimo dalyvių kelias“. Šiemet dalyviai buvo kviečiami įveikti 25 kilometrų atstumą iš Palangos į uostamiestį 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių keliu. Kiekvienas žygeivis, sumokėjęs simbolinį mokestį, gaudavo trasos žemėlapį bei dalyvio kortelę. Žmonės dalijosi įspūdžiais ir emocijomis, studijavo maršrutą bei kaupėsi žygiui.

Kaip ir buvo numatyta, startas paskelbtas 22 val. Tiesa, iki to laiko ne visi spėjo užsiregistruoti, tad kai kurie žygeiviai prie pagrindinės žmonių gijos prisijungė kiek vėliau. Pirmiausia susirinkusiųjų laukė oficiali starto paskelbimo ceremonija. Jos metu per tris tūkstančiai dalyvių sugiedojo valstybės himną, dalyvius pasveikino Palangos, Kretingos ir Klaipėdos miestų merai. Na, o po oficialios ceremonijos minia žengė pirmuosius 25 km trasos žingsnius.

Kaip ir kasmet, žygio organizatoriai dalyviams stengėsi pateikti staigmenų, trasas paįvairinti ir padaryti įdomesnes. Tad ištvermingiausieji ne tik skaičiavo nueitus žingsnius, bet ir turėjo progos aplankyti ir susipažinti su unikaliomis Palangos miesto ir Klaipėdos rajono gyvenvietėmis bei netikėtomis istorinėmis ar gamtos vietomis, išvysti šio krašto svarbius objektus.

„Stengiamės, kad dalyviai, kurie nakties žygyje dalyvauja jau ne pirmąjį kartą, kaskart galėtų aplankyti ir atrasti kažką naujo“, – dar prieš žygį „Vakarinei Palangai“ sakė vienas iš jo organizatorių Algirdas Grublys.

Niekas nenorėjo atsilikti

Pradžioje didžioji minia pajudėjo link Palangoje esančio paminklo partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Čia trumpa stabtelėta, pagerbti už laisvę kovoję ir galvas paguldę partizanai. Šalia uždegti ir atminimo deglai.

Pagerbimo vieta simbolinė ir reikšminga, nes būtent šiemet Lietuva švenčia ne tik savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, bet ir laisvės kovų dalyvio Adolfo Ramanausko -Vanago garbei paskelbtus metus.

Vėliau minia nuvilnijo J. Basanavičiaus gatve link jūros tilto. Lyg srovės nešami, žygeiviai nepasiduodami sparčiu žingsniu kulniavo vienas paskui kitą. Kai kurie, pasitikėdami savo jėgų resursu, lenkdavo ir taip veržėsi į priekį. Nieks nenorėjo atsilikti. Tiesa, čia buvo galima išvysti linksmus jaunų žmonių būrelius. Jaunimas ne tik garsiai išreikšdavo emocijas, juokavo, bet ir klausėsi per nešiojamas kolonėles skambančią mėgiamą muziką – išmaniosios technologijos keičia buitį ir būtį. Tiesa, vienas kitas nedrąsiai dar bandė traukti dainą pats, tikėdamasis, kad gal kas pritars. Tačiau sulaukti pritarimo nepavyko. Gal žanras buvo netinkamas ar žodžių niekas nemokėjo.

Pirmieji kilometrai žygiuojant kurorto pajūriu daug kam pasirodė netgi romantiški. Skaidriame ir giedrame nakties danguje švietė ryškios žvaigždės, džiugino tykus oras ir silpnas vėjas, kuris neįstengdavo jūros paviršiuje iškelti didesnių bangų. Jų praktiškai visai nebuvo, tik pakrantėje mažos pokštelėdavo ir ištykšdavo, klostydamos paplūdimyje savo pėdsakus.

Stabtelėjo pasišildyti

Žygiuoti tokioje gamtos ramybėje sunku nebuvo. Tik smėlis pynėsi po kojomis, tad lengviau buvo klampoti pačiu pajūriu. Pirmieji, kiek daugiau nei septyni kilometrai, neprailgo. Laužo dūmus iš tolo išvydau po maždaug pusantros valandos kelio. Tai – pirmoji žygio stotelė. Tokios iš viso maršrute buvo numatytos trys. Pirmasis kontrolės punktas, taip stotelės buvo pavadintos, įsikūrė prie istorinės Nemirsetos gelbėjimo stoties. Čia žygeiviai ne tik stabtelėjo pasišildyti prie laužo, prisėdo ant apsnigusio smėlio, užvalgė ar atsigėrė, bet ir būriavosi prie karinio visureigio, kur posto „pasieniečiai“ žymėjo antspaudu dalyvių atkištus žygeivio pasus. Vėliau vieni dar palūkuriavo, kiti jau kopė kopomis ir traukė į medžių tankmę, kur toliau kelią tęsė apsnigtu dviračiu taku.

Stovyklavietėje neužsibuvau ir aš, o neužilgo susispaudusi su kitais dalyviais žygiavau siauru taku. Kol ilsėjausi, kiek sušalau, tad dabar teko žingsnį paspartinti, kad vėl galėčiau justi kojų bei rankų pirštus. Daug pasakoti apie šią atkarpą neturiu ką. Ruožas dviračių taku buvo gana netrumpas, dėl nenuvalyto sniego buvo kiek slidus. Einant tako kraštu, reikėjo saugotis medžių šakų, jog netyčia nesusižeistum. „Kiek dar liko kelio iki kito posto?“, – klausė vienas iš žygeivių šalia einančio draugo. Likę buvo šeši kilometrai.

Perėjo slidžiais rąstais

Vėliau kelias ir vėl nuvingiavo link pajūrio. Tik šįkart žygiavimas palei jūrą toks lengvas nebuvo. Paplūdimys link Karklės – labiau akmenuotas ir slidus. Teko nuolat žiūrėti po kojomis ir žengti atsargiai. Tie, kas pirmieji kelyje išvysdavo kliūtį, po kojomis prožektoriaus šviesoje sutviskusį ledą, rikteldavo: „Ledas!“ Vėliau tą padarydavo ir už jo einantys žygeiviai. Taip garsas ir nuaidėdavo kaip koks aidas. Tačiau ir perspėjimai ne visada padėdavo, slystelėję ir neišlaikę pusiausvyros čia pat išsitiesdavo. Smūgių būta itin stiprių. O ir skausmas, kritus ant akmenų, turėtų būti nemenkas. Laimei, šalia einantys žmonės nepraeidavo pro šalį ir pargriuvėlius iškart pastatydavo ant kojų, paklausdavo, ar nesusižalojo.

Paėjus dar keletą kilometrų žygeivių dėmesį prikaustė ant Karklės paplūdimio skardžio susidarę varvekliai. Lyg urvo stalaktitai, šie ledo dariniai žavėjo praeivius. Dažnas stojo ir mobiliuoju telefonu stengėsi įamžinti gamtos sukurtą grožį. Lyg ir nieko naujo, tačiau labai įspūdinga.

Netrukus visų laukė dar vienas išbandymas – Rikinės upelis, įtekantis į jūrą. Ir nors jis nėra itin gilus, sušlapti mažai kas panoro. Tam, kad sausas apeitum Šaipių kraštovaizdžio draustinyje iš šlapynių ir melioracijos kanalų vandenis susirenkantį apie 6 kilometrų ilgio upelį, reikėjo pereiti iš dviejų rąstu suregztą tiltelį. Kliūtį sunkino ir tai, jog pašalusių rąstų paviršius buvo pasidengęs ledu. Susikabinę vorele žmonės vieningai bandė patekti į kitą pusę. Čia netrūko šūksnių ir išgąsčio dejonių. Kiek drąsesni nelaukė eilėje, kol galės nutipenti rąstais, o į kitą pusę persikėlė brisdami per vandenį. Vienam vaikinui nepasisekė. Stengdamasis perbėgti per upelyje susidariusį ploną ledo sluoksnį įlūžo ir iki kaklo paniro po vandeniu.

Paskutiniai kilometrai – sudėtingiausi

Eiti link antrojo posto nebuvo taip lengva ir dėl jau pasijutusio nuovargio. Kelti kojas darėsi vis sunkiau. Jau prieš gerą kilometrą pajutau verdamos košės kvapą. Už manęs žmonės šnibždėjosi, jog taip pat užuodžia artėjančią stotelę. Nuotaika kiek pagerėjo, juk netrukus turėjome gauti užsitarnautų naktinių pietų.

Gera pradžia – pusė darbo: 13,5 kilometrai – pusė kelio. Tiek buvo įveikta galiausiai pasiekus antrąjį postą. Čia vėl žygio susikaupimo tylą nutraukė šurmulys. Antrasis postas priminė tikrą stovyklavietę. Skambėjo muzika, prie palapinių, kur buvo dalijama kareiviška košė bei karšta arbata, būriavosi žygeiviai. Vieni skubėjo atsiimti davinį, kiti – ieškoti žygio metu išsibarsčiusių draugų. Žmonės nesivaržė, sėsdavo ant sniego ir godžiai krimto košę, užsigerdami arbata. Sušalusieji dar ir susikurdavo lauželį – vis šviesiau ir šilčiau. Nepasisotinę, sukirto ir po antrąją porciją. Įdomu, ar košės užteko visiems, nes dar prieš renginį organizatoriai prasitarė, jog pamaitinti per tris tūkstančius žmonių nėra lengvas iššūkis.

Pabaigusi savo porciją ir kiek pailsinusi kojas, nusprendžiau ilgai nedelsti ir toliau tęsti žygį. Ruožas nuo Karklės gyvenvietės iki įvažiavimo į Olandų kepurės skardžio vietą daugeliui pasirodė nesudėtingas. Kelias buvo nuvalytas, tad ir eiti nebuvo sunku. Jėgų pridėjo ir pusvalandis poilsio antrajame poste.

Tačiau mėgautis žygiu nebuvo kada, nes netrukus vėl teko įveikti gana sudėtingą maršrutą mišku link Girulių radijo ir televizijos bokšto. Gana monotoniškas kelias vargino, o judėti pirmyn motyvavo nenoras atsilikti. Na, ir štai – iš už medžių viršūnių kyšo bokštas. Netrukus pasiekėme čia įsikūrusi trečiąjį postą. Aplink žmonių buvo jau mažiau. Poste budėjęs kariškis dar pajuokavo, kur dingusios šypsenos veiduose? Gavome po trečią antspaudo žymą ir judėjome toliau. Bokštas maršrute reiškė, jog įveikta 19,7 km, tad eiti buvo likę visai nebe daug. Visgi paskutinieji kilometrai – patys sudėtingiausi.

Laukė paskutinis etapas

Dabar jau pasijuto ne tik kojų skausmas, bet ir emocinis nuovargis. Tempą teko kiek sulėtinti, nes miško takas buvo slidus. Galvoje vis sukosi mintis, kada gi bus tako pabaiga ir vėl bus galima eiti švariai nuvalytu keliu. Lyg pranašas apie likusius vos kelis kilometrus žygio dalyviams skelbė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Be to, žygeiviai čia buvo maloniai sutikti. Sušalę galėjo pasišildyti prie liepsnojančios ugnies ar įėję į bažnyčios vidų. Neskubantys galėjo pasiklausyti koplyčioje skambančią vargonų muziką. Taip pat dalyviai čia buvo vaišinami karšta juoda ar žolelių arbata.

Vėliau žygeivių laukė paskutinysis etapas. Dar šiek tiek kelio ir dalyviai finišavo, juos pasitiko atidaryti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotųjų pėstininkų bataliono teritorijos vartai. Ramiu žingsniu dalyviai nuklibinkščiavo link ramovės, kur pateikę pasus su antspaudais galėjo atsiimti diplomus ar specialius medalius. Pirmieji žygeiviai finišą pasiekė apie trečią valandą nakties, visą trasą įveikę per penkias valandas. Paskutinieji diplomus atsiėmė apie septintą valandą ryto.

Pavargę, tačiau pilni įspūdžių ir gerų emocijų, rankose nešini diplomais, įrodančiais, kad įveikė nelengvą kelią, dalyviai patraukė kas kur. Kiekvienas širdyje galėjo didžiuotis savo pasiekimais.

Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Įvertinimų nėra
18 peržiūrų sausio mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Įvairios
sparnai vis laukia tarp žemės ir dangaus jie pasiilgo vaiko jis miega manyje *** sparnai visai pabalo nuo dieviškos šviesos jie nebegali teptis tamsybėm nežinios *** sparnai lengvai pakyla nuo sapno link maldos pakelt mane virš visko žengt debesim basom *** sparnai šiltai apsikabina nutilo norai kasdienos širdy suskamba tyliai tu mano vaikas būk ramus
Sportas
Paaiškėjo visos aštuonios VIKINGLOTTO-Nacionalinės krepšinio lygos komandos, kurios po dviejų ratų persikels į stipresniųjų ekipų grupę ir užsitikrins vietą atkrintamosiose. Stipresniame pogrupyje trečiajame ir ketvirtajame ratuose žais „Telšiai“, Marijampolės „Sūduva-Mantinga“, „Šilutė“, Klaipėdos „Neptūnas-Akvaservis“, Vilniaus „Perlas“, Kauno „Žalgiris-2“, Joniškio „Delikatesas“ ir Šakių „Vytis“. Paskutiniame ture buvo likęs tik vienas klaustukas – ar „...
Įvykiai
Šią vasarą Palangoje į “Kurorto muziejų” rinksi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos lyderiai. Vakar su Palangos savivaldybės komanda buvo aptariamos būsimo suvažiavimo detalės. Renginio eigoje planuojama kuo plačiau susipažinti su vietine bendruomene ir vietovės ypatumais taip pat aplankyti Šventają ir Kretingos apreiškimo vienuolyną. Suvažiavimo liepos 14-17 d. pagrindiniai akcentai: Lietuvybė ir pilietiškumas! Per tas die...
Įdomu!
Ocelotas yra nedidelio dydžio laukinė katė, kurią kai kurie žmonės laiko ir namuose. Ji turi didelę galvą, visoje galvoje yra juodos juostelės, užapvalintos ausys ir didelė rožinė nosis, kuri atrodo labai mielai. Ši katė turi skirtingą kailį ir spalvą, kuri priklauso nuo to, kur ji gyvena. Gyvūnai, gyvenantys miške, turi auksinę spalvą. O tie, kurie gyvena krūmuose, yra pilki. Tačiau visi Ocelotai turi vieną juos vienijantį požymį - dėmeles ant kūno, panaš...
Sportas
Gynyboje strigę Klaipėdos „Neptūnas-Akvaservis“ (18-10) patyrė skaudų pralaimėjimą prieš „Palangos Kuršius“ (12-16) rezultatu 62:91 (23:21, 13:19, 22:26, 4:25). Susitikimą geriau pradėjo „Palangos Kuršiai“ pelnydami 7 taškus be atsako, bet Klaipėdos komandoje savo žodį tarė Deividas Rasys, pelnęs 5 taškus iš eilės. Beveik viso ketvirčio metu atsilikinėjęs „Neptūnas-Akvaservis“ iniciatyvą perėmė jo pabaigoje po kelių kovingų ir rezultatyvių paskutinių minuč...
Įvairios
Didžiausias Lietuvoje ir išskirtinai moteriškai auditorijai skirtas automobilių sporto renginys „Moterų ralis“ skaičiuoja naujus registracijos rekordus. Per pirmas kelias registracijos savaites į renginį užsiregistravo virš 200 komandų ir beveik 700 dalyvių.  „Ekranuose šmėkščiojantys įspūdingi Dakaro ralio vaizdai, o gal šilta žiema kursto moterų azartą, tad net trečdalis užsiregistravusių į „Moterų ralį“ yra naujokės. Tik dešimtadalyje ekipažų važiuoja p...
Įvykiai
Penktadienį Palangos miesto savivaldybėje lankėsi Švenčionių rajono savivaldybės delegacija, vadovaujama rajono mero Rimanto Klipčiaus. Susitikimo su Palangos miesto vadovais metu svečiams pristatytas Palangos kurortas, pagrindinės miesto plėtros kryptys, investicijos, įgyvendinami bei artimiausiu metu planuojami įgyvendinti projektai. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovai, tarp kurių daugiausiai – administracijos skyrių vedėjai, taip pat...
Kultūra
„Dvidešimt metų muziejui – dar ne jubiliejus. Jubiliejai švenčiami, kai sukanka 100 ar 50 metų. Mums svarbesni 2021-ieji, kai minėsime Antano Mončio 100-ąsias gimimo metines“, – sakė Palangoje 1999-aisiais atidaryto garsiojo mūsų žemiečio, Paryžiuje kūrusio skulptoriaus vardu pavadinto muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė. Sukakties dieną – žvakė Jubiliejiniai Antano Mončio namų-muziejaus metai prasidėjo liūdnoka gaida: buvo sumažinta pinigų. Ties...
Kriminalai
Vakar – sausio 16 d. - Klaipėdos m. policijos ir Bendruomenės pareigūnai, kartu su Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspektoriais tikrino Smiltynėje stintas gaudančius žvejus. Žiemos delikatesu vadinamos, šviežiais agurkais kvepiančios žuvelės, žvejus vilioja iš visos Lietuvos – vakar ant Kuršių marių krantinės jų buvo susirinkę keli tūkstančiai. Policijos pareigūnai nubaudė du alkoholinius gėrimus viešoje vietoje vartojusius žvejus – iš Suvalkijos atvyk...